Kas yra šūdo malimas?
Tai kalbėjimas, rašymas ar kitoks komunikavimas siekiant sudaryti įspūdį apie save ar tam tikrą temą ir pasiekti tam tikrų tikslų, tuo pačiu visiškai nesirūpinant tiesa ir komunikacijos atitikimu tikrovei.*
*Taip, taip – o kaip grožinė literatūra sakysite? Šūdo malimas visada turi nutylėtą aspektą – jis malamas taip, kad atrodytų į tiesą panašus, tarsi būtų to paties tiesos paieškų diskurso lygiavertė dalis. Ne visų grožinės literatūros autorių siekis yra pretenduoti į tiesioginį tiesos perteikimą – Draugijos pastaba.
Kaip atpažinti šūdmalą?
Skirtumas nuo melo
Melagis bent jau pripažįsta, kad yra tiesa, tik ją iškraipo. Šūdmalys tuo tarpu visiškai nesirūpina, ar jo žodžiai teisingi ar klaidingi – jam svarbus tik jo tikslai.
Abejinga tiesai kalba
Pagrindinis šūdmalos požymis – visiškas abejingumas tiesai. Jei kalbėtojas nekreipia dėmesio į tai, ar jo teiginiai atitinka tikrovę, didelė tikimybė, kad jis mala šūdą.
Įspūdis svarbiau už faktus
Šūdmalys siekia sukurti klausytojui tam tikrą vaizdą apie save ar temą. Jei kalba labiau skirta atrodyti protingai, nei pasakyti tiesą – tai šūdmalos signalas.
Turinys nebūtinai klaidingas
Skirtingai nei melas, šūdmala nebūtinai yra netiesa. Ji gali būti ir teisinga, ir klaidinga – esmė ta, kad kalbėtojui visai nerūpi, ar jo žodžiai atitinka tikrovę.
Nuoširdumo kaukė
“Vidinė tiesa” gali būti labai neaiški, kintanti ir nepatikima, tad visą dėmesį sutelkus į nuoširdumą, galima pateisinti bet ką, ką nuoširdžiai išjaučiame ar galvojame.
Nuomonė be žinojimo
Šūdmala dažnai gaminama tada, kai žmogus kalba apie tai, ko neišmano, bet vis tiek jaučia pareigą pasisakyti arba yra aplinkybių verčiamas turėti nuomonę.
esė ir knygos
Hario Franfkurto esė „On Bullshit“ pasirodė žurnale „Raritan Quarterly Review” 1986m.
2020 m. leidykla Hubris išleido knygos vertimą Lietuvių kalba. Vertimas – Viktoras Bachmetjevas.
Jei turi tiesą – žinai, kokia yra realybė. Jei neturi – esi jos neišmanantis. Ir aš nežinau, ar reikia aiškinti, kodėl realybė yra svarbi. Mes gyvename tikrame pasaulyje. Mes nuo jo priklausome, mums jo reikia. Turime apie jį žinoti, kad galėtume jame orientuotis. Jei neturime tiesos – negalime to daryti.
Harry G. Frankfurt
1929-2023
Pvz.
Harry G. Frankfurt. (1963). Remarks of Professor Harry G. Frankfurt.
Harry G. Frankfurt. (2002). Reply to Jonathan Lear.
Harry G. Frankfurt. (2019). Moral Normativity and the Necessities of Love.
Ar šūdmalos daugėja?
Atrodo, kad taip!*
*Nors Frankfurtas kuklinosi teigti, jog šūdmalos yra dabar daugiau (1986 metais), Skeptikų draugija nesikuklins – šūdmalos dabar yra daugiau.
Tiesioginius tikslius statistinius „šūdmalos kiekio“ matavimus atlikti sudėtinga (kaip pažymėjo pats Frankfurtas, neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek viešajame diskurse yra šūdmalos). Tačiau daugybė požymių rodo šio reiškinio augimą per pastaruosius kelis dešimtmečius. Empiriniai tyrimai fiksuoja diskurso faktologiškumo nuosmukį ir misinformacijos proveržį, o teoriniai argumentai paaiškina tai komunikacijos technologijų kaita, „post-tiesos“ kultūrinėmis nuostatomis bei kintančia paskatų struktūra.
IDC tyrimas Skaitmeninė visata 2020-aisiais nagrinėja, kaip laikui bėgant kito skaitmeninių duomenų ir turinio apimtys. Jame nurodoma, kad skaitmeninė visata išaugo nuo 130 egzabaitų 2005 m. iki prognozuojamų 40 000 egzabaitų (40 trilijonų gigabaitų) 2020 m., t. y. padidėjo 300 kartų. Tai reiškia, kad 2020 m. kiekvienam pasaulio žmogui būtų tekę po daugiau nei 5 000 gigabaitų duomenų. Tyrimas pabrėžia, kad duomenų visata maždaug kas dvejus metus padvigubėdavo, o šį augimą lėmė tiek vartotojų veikla (socialiniai tinklai, nuotraukos ir vaizdo įrašai telefonuose, skaitmeninė televizija), tiek įmonių ir mašinų generuojami duomenys (jutikliai, finansinės operacijos, stebėjimo sistemos).
THE DIGITAL UNIVERSE IN 2020: Big Data, Bigger Digital Shadows, and Biggest Growth in the Far East.
Šis tyrimas rodo, kad JAV Kongreso kalbos laikui bėgant tapo mažiau paremtos faktais ir labiau grindžiamos asmeniniais įsitikinimais, bei intuicija. Nauja kompiuterinė 8 milijonų Kongreso kalbų (1879–2022) analizė nustatė reikšmingą įrodymais grįstos kalbos mažėjimą nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio, o pastaraisiais metais pasiektas istorinis minimumas. Ankstesniais dešimtmečiais Kongreso retorikoje buvo labiau derinami faktai ir emocinga kalba – faktais ir duomenimis paremta kalba pasiekė aukščiausią tašką XX a. viduryje (apie 1940–1970 m.) Tačiau po 1976 m. dėmesys objektyviems įrodymams kalbose nuolat mažėjo, o vis svarbesni tapo apeliavimai į „vidinę nuojautą“, intuiciją ir asmeninius įsitikinimus. Tyrėjai šį pokytį vadina perėjimu „nuo įrodymų prie intuicijos“ politinėje kalboje. Pažymėtina, kad ši tendencija pastebima abiejose pagrindinėse partijose (t. y. tai yra bendras Kongreso diskurso pokytis), nors vienoje analizėje nurodoma, kad faktams pagrįstos kalbos mažėjimas pastaraisiais metais ypač ryškus tarp respublikonų. (Svarbu pažymėti, kad šiame tyrime buvo vertinama retorinė kalbos forma – kalba, paremta įrodymais ar emocijomis, o ne teiginių tiesa ar klaidingumas.)
Computational analysis of US congressional speeches reveals a shift from evidence to intuition.
Šiame tyrime išanalizuotas daugiau nei 35 milijonas viešų „Facebook“ įrašų, kurie buvo bendrinami nuo 2017 iki 2020 m. Nustatyta, kad „pasidalijimai prieš tai nepaspaudus ant šaltinio“ (SwoC) sudaro apie 75 % pasidalintų nuorodų. Ekstremalus ir prie vartotojų priderintas politinis turinys gavo daugiau SwoC, o su naujiena politiškai susitapatinantys vartotojai šalininkai įsitraukdavo dažniau nei politiškai neutralūs vartotojai. Analizė parodė, kad konservatoriai (76,94 %) dažniau nei liberalai (14,25 %) dalijosi prieš tai net nepaspaudę ant naujienos ir nesusipažinę su jos turiniu. Tikriausiai todėl, kad duomenų rinkinyje didžioji dauguma (76–82 %) naujienų kilo iš konservatyvių naujienų portalų. Tyrimo rezultatai rodo, kad politinio turinio (įskaitant dezinformaciją) virališkumą socialiniuose tinkluose lemia paviršutiniškas antraščių apdorojimas, o ne sistemingas naujienos turinio apdorojimas, o tai turi įtakos sąmoningam diskursui internetinėje erdvėje.
kodėl?
Komunikavimo technologijų kaita
Vis daugiau žmonių turi galimybę reikšti nuomonę net ir apie tai, apie ką stokoja bent minimalaus žinojimo. Neretai modernūs verslo modeliai paremti intensyviu medijų vartojimu užsidaro į tam tikrą vartotojų dirginimo ciklą - jie paremti ne tiesioginiu mokėjimu už prekės ar paslaugas, o tuo kaip vartotojai įsitraukia ir reaguoja į turinį. Informacijos ekonomikoje dėmesys tapo vertingiausia valiuta, o dėl jo konkuruojant neretai laimi ne tiesa, o dirginimas - sensacija ir provokacija.
„Post-tiesos“ era ir abejingumas faktams
Kai kurių teoretikų teigimu, XX a. pabaigos intelektualinės tendencijos (pvz., radikalusis postmodernizmas, teigiantis, kad nėra objektyvios tiesos, tėra tik pasakojimai ir galios konstruktai) pakirto pačios tiesos vertę viešajame diskurse. Frankfurtas savo esė atkreipė dėmesį, kad „skepticizmas dėl objektyvios realybės“ ir įsitikinimas, jog „neįmanoma patikimai žinoti, kaip yra iš tikrųjų“, sudaro palankią terpę šūdmalystei generuoti.
Kintanti paskatų struktūra
Vartotojai socialiniuose tinkluose linkę dalytis informacija, kuri žada socialinį atlygį (pvz., daugiau „patinka“ reakcijų), net jei jie patys abejoja informacijos tikslumu. Melagingas, sensacingas turinys dažnai pritraukia daugiau dėmesio nei nuosaikūs, faktiniai pranešimai. Daugiau dėmesio - daugiau pajamų. Demaskuotas melas gali užbaigti karjerą ar sukelti visuomenės pasmerkimą. Dabar, kai visuomenė susiskaldžiusi į informacines stovyklas, „savi“ dažnai atleidžia ar net palaiko „savų“ šūdo malimą.
kitos interpretacijos
Remdamasis elgsenos mokslu, ekonomika, psichologija ir, žinoma, savo žiniomis apie žiniasklaidą, Evanas nubrėžia kelią per drumstus post-tiesos amžiaus vandenis.
Tai daugiau nei melagingos naujienos ir daugiau nei socialiniai tinklai. Tai apie lėtą politinės, žiniasklaidos ir internetinės infrastruktūros, kuri nuvertino tiesą, iškilimą.
Ten, kur išgaravo pasitikėjimas, klesti sąmokslo teorijos, žiniasklaidos autoritetas blėsta, o emocijos yra svarbesnės už faktus.
Literatūra
Belfiore, E. (2009). On bullshit in cultural policy practice and research: Notes from the British case. International Journal of Cultural Policy, 15(3), 343–359. https://doi.org/10.1080/10286630902806080
Briciu, A. (2021). Bullshit, trust, and evidence. Intercultural Pragmatics, 18(5), 633–656. https://doi.org/10.1515/ip-2021-5003
Cova, F. (2024). What’s wrong with bullshit. Ergo: An Open Access Journal of Philosophy, 11(22). https://doi.org/10.3998/ergo.6162
Deck, O. (2023). Bullshit, pragmatic deception, and natural language processing. Dialogue & Discourse, 14(1), 56–87. https://doi.org/10.5210/dad.2023.103
Frankfurt, H. G. (2009). On bullshit. https://doi.org/10.2307/j.ctt7t4wr
Gligorić, V., & Vilotijević, A. (2020). “Who said it?” How contextual information influences perceived profundity of meaningful quotes and pseudo‐profound bullshit. Applied Cognitive Psychology, 34(2), 535–542. https://doi.org/10.1002/acp.3626
Globig, K. L., Holtz, N., & Sharot, T. (n.d.). Changing the incentive structure of social media platforms to halt the spread of misinformation. eLife. https://doi.org/10.7554/eLife.85767
Iacobucci, S., & De Cicco, R. (n.d.). A literature review of bullshit receptivity: Perspectives for an informed policy making against misinformation. Journal of Behavioral Economics for Policy.
Jeffries, S. (n.d.). ‘Bullshit is a greater enemy than lies’ – Lessons from three new books on the post-truth era. The Guardian.
Jerrim, J., Parker, P. D., & Shure, D. (2019). Bullshitters: Who are they and what do we know about their lives? SSRN Electronic Journal. https://doi.org/10.2139/ssrn.3390272
Littrell, S., Risko, E. F., & Fugelsang, J. A. (2021). “You can’t bullshit a bullshitter” (or can you?): Bullshitting frequency predicts receptivity to various types of misleading information. British Journal of Social Psychology, 60(4), 1484–1505. https://doi.org/10.1111/bjso.12447
Petrocelli, J. V. (2021). Bullshitting and persuasion: The persuasiveness of a disregard for the truth. British Journal of Social Psychology, 60(4), 1464–1483. https://doi.org/10.1515/ip-2021-5003
Petrocelli, J. V., Watson, H. F., & Hirt, E. R. (2020). Self-regulatory aspects of bullshitting and bullshit detection. Social Psychology, 51(4), 239–253. https://doi.org/10.1027/1864-9335/a000412
Sundar, S. S., Snyder, E. C., Liao, M., et al. (2025). Sharing without clicking on news in social media. Nature Human Behaviour, 9, 156–168. https://doi.org/10.1038/s41562-024-02067-4
Wanger, J. (n.d.). Could changing social media incentive structures combat misinformation? World Economic Forum.
Yett, T. (n.d.). Fake news for profit: The disinformation goldrush. The Democratic Erosion Consortium.