straipsniai

Taigi, aiškiai pasakykime: šis testas iš tiesų nėra skirtas man. Jis nėra skirtas tokiems žmonėms kaip aš. Tikroji tikslinė auditorija – pažeidžiami žmonės, turintys nuolatinių sveikatos problemų, iš kurių dalis tikriausiai jau ne kartą bandė rasti jų priežastį, bet nesėkmingai.

Ši esamos mokslinės literatūros kritika neneigia įtikinamo psichodelinės patirties pobūdžio, kuri gali įprastą kasdienės patirties „juodai baltą“ pasaulį vartotojui pateikti tarsi ryškiomis spalvomis. Tačiau ši nepaprasta patirties transformacija, ją atidžiau išnagrinėjus, gali pasirodyti esanti ne apšviečianti, o iliuzinė.

Objektyvios tiesos gynimas tampa beveik revoliuciniu veiksmu posttiesos pasaulyje, kuriame galingieji pretenduoja į teisę apibrėžti pačią realybę. Humanistinis įsipareigojimas tikrinti teiginius remiantis įrodymais tampa ne vien filosofiniu principu, bet ir išlikimo klausimu.

Mažai temų šiuolaikiniuose politiniuose debatuose yra tokios įtemptos kaip lytis. Ji yra nesuprasta, iškraipoma ir netinkamai vartojama, o oponentai dažnai išjuokia vieni kitų „lytinę ideologiją“. Ideologiją? Rimtai?

Trumpai tariant, skirtumai, kuriais remiantis istoriškai ir kultūriškai buvo apibrėžiamos „rasės“ (baltaodžiai, juodaodžiai, azijiečiai ir kt.), sudaro tik 4 % iš 0,1 % visų mūsų genetinių skirtumų.

Visuomenės dėmesį į Linkolną kaip spiritistą pirmiausia atkreipė 1863 m. laikraščio straipsnis, paskui tas susidomėjimas šovė į aukštumas dėl 1891 m. knygos, kurią parašė savamokslis aiškiaregys, rengęs Lincolnams seansus Baltuosiuose rūmuose, o kulminaciją pasiekė XX a. trečiajame dešimtmetyje, daugiausia dėl to, kad egzistuoja „dvasių nuotrauka“, kurioje Marija Linkoln ir jos vyro dvasia.

Nespręsti apie žmogų iš jo išorės, žvelgti giliau – tokias pamokas kiekvienas gauname dar vaikystėje. Ne veltui ir liaudies išmintis ragina „Nespręsti apie knygą iš viršelio“. Tačiau pastaruoju metu vis labiau populiarėjanti veidoskaita moko daryti atvirkščiai.