Išmeskime lyties ideologiją iš biologijos!
2026 02 10 | Autorius – Lietuvos skeptikų draugija
Alinai dabar 50 metų, bet ji sako negalinti pamiršti vaikystėje patirto košmaro, kai šventu laikytas žmogus jos akivaizdoje tenkino seksualinę aistrą. Mažametė mergaitė tuomet apie šleikštulį sukėlusią patirtį papasakojo mamai, tačiau ji dukra nepatikėjo. Jau suaugusi moteris apie savo patirtį sako pasipasakojusi bažnyčios atstovams, keli užjautė, tačiau vilčių, kad bus nubaustas taip pasielgęs dvasininkas, nedavė – pasakė, kad su sistema nepakovosi.
„Man ramybės neduoda klausimas, ar aš buvau vienintelė, patyrusi seksualinį tvirkinimą, ar buvo ir daugiau vaikų iš mūsų būrio“, – vartydama Pirmosios Komunijos nuotraukas kalba Alina. Daugumos vaikų ji gerai nepažinojo, jie buvo iš aplinkinių kaimų, surinkti ruoštis ir priimti Pirmąją Komuniją.
„Aš buvau iš religingos šeimos. Tuo metu gyvenau Vilniuje, bet ruoštis Pirmajai Komunijai ir mokytis tikėjimo pagrindų buvau atvežta į kaimą Vilniaus rajone pas močiutę, – pasakoja moteris. – Mus ruošė vienkiemyje gyvenusi Regina, vėliau sužinojau, kad ji buvo užsislaptinusi vienuolė. Juk sovietmetis buvo, 1987-ieji“.
Reginos namuose vaikai pakaitomis sėdėdavo prie lango ir stebėdavo, ar neateina milicija arba kolūkio pirmininkas. „Buvome primokyti, jeigu kas ateina – slėpti sąsiuvinius už krosnies, kad neįtartų, jog vyksta religinės pamokos“, – prisimena Alina.
Alina Pirmajai Komunijai ruošėsi kartu su jaunesniu broliuku, jai tuomet buvo 11 metų.
Pasidalink
„Didelė garbė“
Vilniaus rajono Buivydžių šv. Jurgio bažnyčia tuo metu buvo sudegusi, todėl vaikai išpažinties prieš Pirmąją Komuniją ėjo šalia pastatytoje Radziševskių koplyčioje. Ruošiantis pirmajai išpažinčiai vaikams pranešta naujiena: „Jums teko didelė garbė, atvažiavo arkivyskupas iš Lenkijos, ir kai kurie vaikai galės išpažinties prieiti pas jį. Nelabai supratome, kas yra tas arkivyskupas, bet supratome, kad tai beveik šventas žmogus“, – vaikystės prisiminimais dalijosi moteris.
Pirmoji išpažintis ir dūsaujantis kunigas
Vieni vaikai išpažinties ėjo pas vietinį kunigą, kiti – pas dvasininką iš Lenkijos. Tarp tų, kuriems, girdi, nusišypsojo laimė, atsidūrė ir Alina. Pati pirmoji ji atsiklaupė prie klausyklos. „Kažkas stumtelėjo, kad eičiau pirma. Jaudinausi labai, pirmas kartas. Atsiklaupusi persižegnojau, pasakiau Garbė Jėzui Kristui ir pradėjau vardinti savo nuodėmes, kurias jau iš vakaro buvau apgalvojusi, – apie pirmos išpažinties patirtį pasakoja Alina. – Tik dvasininkas mano nuodėmių nesiklausė, pertraukė ir paklausė, ar bučiavausi su berniukais“.
11 metų mergaitei toks klausimas pasirodė keistas. „Aš jam sakau, kad mes su berniukais kieme tik žaidžiame. O jis toliau klausinėja, ar mačiau nuogą berniuką, – moteris pasakoja, o jos balsas pamažu ima drebėti. – Buvau mačiusi nuogą broliuką, kai mama jį maudė, bet man visai nerūpėjo“.
Pasak moters, ji norėjo toliau vardinti savo vaikiškas nuodėmes, bet išpažinties klausančiam dvasininkui jos buvo neįdomios. „Jis vis apie tuos berniukus mane verčia kalbėti, apie jų lytinius organus, ar esu mačiusi, ar esu lietusi. Jis nuolat apie vieną ir tą pačią temą, apie berniukus ir jų kūno dalis, ar mačiau, ar liečiau, – moteris kalba, o balsas jau ne tik virpa, pradeda tarsi strigti. – Jis klausinėja ir dūsauja. Klausyklos langelis su skylutėmis – aš į jį žiūriu, o jis žiūri į savo tarpukojį. Ir aš žiūriu, matau, kad jis po sutana kažką daro, kažką judina tarp kojų. Aš tuomet nežinojau, kas ta masturbacija, bet man pasidarė šlykštu. Klūpiu, noriu vėl vardinti savo nuodėmes, bet kunigui neįdomu, jis dūsauja, ranka kratosi, kažkas rankoje, matau kyšo kažkas balta, jis krato, tampo. Man kraupu“. Moteris kuriam laikui prityla. Klausti, kas vyko toliau, darosi nejauku. Bet kiek patylėjusi ji tęsia. „Jis žiūrėjo į savo lytinį organą, masturbavosi, dūsavo. Galiausiai giliai atsiduso. Jis baigė, kaip dabar suprantu, – vaikystės prisiminimais dalijasi Alina. – Išgirstu tris barbenimus į klausyklą, pasako, kokią maldą turiu sukalbėti. Girdžiu, kad man atleidžia nuodėmes. Aš jaučiuosi purvina, negera mergaitė, bet suprantu, kad išpažintis ne tokia turi būti, ne taip mus mokiusi Regina pasakojo. Mums pasakojo, kad prieš priimant Komuniją siela turi būti švari. O aš jaučiausi murzina“.
O Vilniaus rajone aš vis dar važiuoju pedofilo vardu pavadinta gatve. Važiuočiau aplinkui, bet nėra kito kelio. Kai važiuoju aplankyti artimųjų kapų į Buivydžių kapines, visada turiu pravažiuoti Gulbinowicziaus garbei pavadinta gatve.
Išvažiavo pas kitus vaikus
Koplyčioje, kur buvo einama išpažinties, buvo ankšta ir karšta. Alinai buvo negera, pykino, nelabai suprato nuo ko, ar nuo šilumos, ar nuo matyto vaizdo. Kas vyko toliau, Alinai tarsi pro rūką, ne viską prisimena. Tik gerai pamena, kad po išpažinčių dvasininkas iš Lenkijos išvažiavo. „Mums pasakė, kad, deja, jis neliks, nes važiuoja pas kitus vaikus į kaimyninį kaimą“, – pasakoja Alina. Tie žodžiai apie kelionę pas kitus vaikus jai vis neduoda ramybės, nes gal ir ten buvo tokių, kaip ji.
Mama pavadino vaikiškomis fantazijomis
Religingoje šeimoje Pirmoji vaikų Komunija buvo atšvęsta kaime su gimine. „Man kryžiuką padovanojo. Mama vis nešiojo vaišes į lauką, aš ją pasikviečiau, pasakiau, kad kunigas darė nemalonius dalykus, papasakojau, – ką sakiusi mamai pasakoja Alina, bet iš mamos išgirdo mažai guodžiančius žodžius. – Mama pasakė: Vaikeli, persijaudinai, čia tavo vaikiška fantazija. Toks šventas žmogus“.
Po pokalbio su artimiausiu pasaulyje žmogumi tapo dar blogiau, nebuvo su kuo pasikalbėti, o mintys apie šlykščią patirtį nedavė ramybės dar ilgai. „Ilgainiui pasidaviau, viskas nugulė užmarštin“, – Alina sako nežinojusi nei kunigo vardo, nei pavardės.
Atpažino iš nuotraukos
Po ilgų terapijų su psichoterapeute Alina jau žino, kad nors vaiko sąmonė bandė užmiršti pirmosios išpažinties patirtį, tačiau ji traumavo visam gyvenimui.
O nemalonią patirtį moteriai atgaivino kaimyninėje Lenkijoje kilęs pedofilijos skandalas. „Aš pažinau jį iš nuotraukos, tą nemalonų senį, kuris masturbavosi man klūpint prie klausyklos“, – pasakoja Alina. Prieš kelerius metus ji sužinojo, kad tas beveik šventu vadintas dvasininkas yra Henrykas Gulbinowiczius. „Supratau, kad aš tikrai nesu vienintelė, kuri patyrė kunigo tvirkinimą, tik nežinau, ar tokių vaikų nėra daugiau ir Lietuvoje. Labai norėčiau, kad su manimi susisiektų, kas Vilniaus rajone patyrė kažką panašaus“, – sako Alina. Savo jaunesnio brolio apie tai paklausti ji išdrįso tik šiemet. „Mano brolis išpažinties ėjo pas normalų kunigą, vietinį“, – su palengvėjimu atsidūsta moteris.
Į kapines lydi tvirkintojo šmėkla
Alina įdėmiai sekė informaciją, kai pirmasis apie kardinolo H.Gulbinowicziaus seksualinį išnaudojimą viešai prabilo Karolis Chumas, buvęs seminaristas, pedofilo auka tapęs 15-os. Jis sakė norintis, kad visi sužinotų apie skaudžią patirtį, kad dvasininkas jaustų gėdą ir netektų jam skiriamos garbės.
Po jo liudijimų Vatikanas Kardinolą H.Gulbinowiczių 2020 m. nubaudė už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir kitų dvasininkų padarytų pedofilijos nusikaltimų slėpimą. Iš pedofilija apkaltinto dvasininko buvo atimta teisė dalyvauti viešose liturginėse apeigose, naudoti vyskupo insignijas. Dar gyvas būdamas H.Gulbinowiczius išgirdo, kad iš jo atimta teisė būti palaidotam Katedroje. Lenkijos miestas Vroclavas atėmė iš dvasininko garbės piliečio vardą. Lenkijoje H.Gulbinowiczius palaidotas be iškilmingų apeigų. „Man buvo 15 metų, kai jis įėjo į mano kambarį seminarijoje ir pradėjo mane liesti. Man rūpėjo, kad jis būtų bent kaip nors nubaustas, kad nebūtų laikomas didvyriu, kokiu daugelį metų buvo laikytas. Legenda žlugo. Teisingumas įvyko“, – Lenkijos žiniasklaidai pasakojo H.Gulbinovicziaus auka tapęs K.Chumas.
“O Vilniaus rajone aš vis dar važiuoju pedofilo vardu pavadinta gatve. Važiuočiau aplinkui, bet nėra kito kelio. Kai važiuoju aplankyti artimųjų kapų į Buivydžių kapines, visada turiu pravažiuoti Gulbinowicziaus garbei pavadinta gatve”, – kalba Alina.
Peticija – vertybių testas
Už pedofiliją bausto kardinolo H.Gulbinowicziaus vardo gatvė driekiasi kelis, kilometrus, ja pravažiuoji kelis kaimus, kol pasieki Buivydžius ir kapinaites. „Kaskart kai važiuoju į kapus, vis prisimenu pasiruošimą Pirmajai komunijai, pirmąją išpažintį ir tą šlykštų jausmą. Tada nesupratau, dabar suprantu, kad aš buvau priversta žiūrėti, kaip prieš mane seksualinę aistrą tenkina iškrypėlis, – kalba Alina. – Jis vis dar yra Vilniaus rajono garbės pilietis. Man pasakoti labai sunku, bet tai darau tam, kad už pedofiliją baustas dvasininkas garbės piliečiu nebebūtų“.
Aliną ir kitas galimas aukas palaiko visuomeninkai, sukurę ir kviečiantys pasirašyti peticiją dėl kardinolo H.Gulbinowicziaus garbės piliečio vardo atėmimo ir jo vardu pavadintų gatvių pervadinimo Vilniaus rajone.
Už pedofiliją bausto kunigo vardu Vilniaus rajone yra pavadintos trys gatvės. Garbės piliečio vardas jam suteiktas 2015 metais.
„Tokia mažos mergaitės patirta trauma neabejotinai paliko pėdsakus tolimesniame gyvenime – labai dėl to apgailestauju, dėkoju už drąsą prabilti“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Pasak jos, ir dėl solidarumo pedofilijos aukoms, ir siekiant apsaugoti vaikus, į šį atvejį privalu reaguoti.
„Tai rimtas ženklas mums visiems, o labiausiai dabartiniams pedofilo kardinolo gerbėjams ir užtarėjams – negalime tylėti, saugiai tūnoti savo korektiškuose burbuluose. Kas gali būti pavojingiau už vaikų prievartautoją ir tvirkintoją, turintį neliečiamumą ir galią“, – klausia K.Mišinienė.
Peticiją organizuojančios Skeptikų draugijos pirmininkas Algimantas Kvecys įsitikinęs, jog labai svarbu parodyti aukoms, kad jomis tikima. „Ne už pedofiliją baustas dvasininkas yra svarbu, o aukos, kurios turi su tokia patirtimi gyvenimą gyventi. Tėvai netikėjo, tai didžiausia tragedija vaikui“, – sako Skeptikų draugijos pirmininkas. Anot jo, peticija šiuo atveju yra ne tik simbolinis pareiškimas, bet pilietinis instrumentas. „Pagal galiojančius teisės aktus peticijos turi būti svarstomos, todėl tai yra galimybė organizacijoms ir visuomenės nariams oficialiai išsakyti savo poziciją ir grąžinti klausimą į politinę darbotvarkę“, – pasirašyti peticiją kviečia A.Kvecys, Skeptikų draugijos pirmininkas.
Peticijos organizatoriai kviečia Vilniaus rajono savivaldybės tarybą peržiūrėti savo sprendimus dėl H.Gulbinowicziaus.
„Garbės piliečio statusas turėtų būti atimtas, o gatvės – pervadintos. Kalbame ne tik apie politinį ar administracinį sprendimą, bet ir apie moralinę atsakomybę, pirmiausia tokioms nusikaltimų aukoms“– teigia Skeptikų draugijos vadovas.
