2026 03 16 | Autorius – Jonathan Simmons | Originalus straipsnis publikuotas Free Inquiry
Momentas, kai laisvė pradeda silpnėti, paprastai nepasireiškia staigiomis ar dramatiškomis deklaracijomis. Autoritarizmas dažniausiai stiprėja per laipsniškas nuolaidas, kai kiekvienas, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, atsitraukimas lieka beveik nepastebėtas, kol jų visuma suformuoja sisteminę represinės valdžios struktūrą. Istoriniai pavyzdžiai nuosekliai patvirtina šį dėsningumą – nuo Veimaro respublikos žlugimo iki pastaraisiais dešimtmečiais įvairiuose žemynuose stebimo demokratinių institucijų silpnėjimo. Šie procesai atskleidžia, kad liberalios demokratijos instituciniai ir vertybiniai pagrindai gali būti pažeidžiami, ypač susidūrus su nuosekliai veikiančiomis autoritarinėmis politinėmis jėgomis.
Stebėdami tai, ką kai kurie apžvalgininkai taikliai pavadino „kvailiausia fašistine laiko juosta“, kuri, regis, vyksta realiuoju laiku – su nacionalinio saugumo skandalais, sprendžiamais per žinučių programėles, karinėmis operacijomis, planuojamomis nepaisant nustatytų procedūrų, ir elgsenos, kuri anksčiau demokratinėje valdysenoje buvo laikoma neįsivaizduojama, normalizavimu, – sekuliarūs humanistai susiduria su nemaloniu klausimu: ar turime savitų priemonių pasipriešinti stiprėjančiai autoritarizmo bangai? Nors mūsų kartais santūria laikoma pasaulėžiūra negali visada ir visur pasiūlyti universalių sprendimų visiems žmonėms, atsakymas yra aiškus – taip. Sekuliarusis humanizmas suteikia išskirtinai galingą teorinę ir vertybinę sistemą kovai su fašizmu, kurios religinė kritika dažnai negali prilygti.
Pasidalink
Istorikas Timothy Snyder pažymi, kad viena klastingiausių autoritarizmo savybių yra jo banalumas – tai, kaip jis paverčia kasdienį gyvenimą mažų nuolaidų valdžiai seka. „Mes neįsivaizduojame, kaip režimo pasikeitimas atrodys prie vakarienės stalo. Režimo pasikeitimas vyks šaligatvyje. Jis vyks visame jūsų gyvenime“, – rašė jis. Ši įžvalga tiksliai parodo, kur sekuliarusis humanizmas pasiūlo pirmąją savo išskirtinę stiprybę – vis retesnį įsipareigojimą įrodymais grįstam mąstymui.
Ten, kur fašizmas klesti pasitelkdamas emocinius apeliavimus, istorijos iškraipymus ir neišvengiamos lemties naratyvus, sekuliarusis humanizmas tvirtai remiasi racionalia analize ir empiriniais įrodymais. Šios vertybės yra iš esmės nesuderinamos su žiauriausiomis žmogaus elgesio apraiškomis, tačiau šiuolaikiniame viešajame diskurse jos kartais atrodo pernelyg blankios – tarsi nykstanti viešojo pokalbio liekana, o ne jo gyvybiškai svarbus centras.
Įtampa tarp ramaus, nuoseklaus racionalumo ir emociškai užaštrintos fašizmo retorikos kelia esminį iššūkį šiuolaikiniam intelektiniam gyvenimui. Racionalus tyrimas savaime retai pritraukia dėmesį šiuolaikinėje medijų aplinkoje, kuri veikiau skatina emocinį intensyvumą ir naratyvinį paprastumą. Ši asimetrija tarp racionalaus mąstymo kantrumo ir autoritarizmo užtikrintumo reikalauja rimtos refleksijos.
Galbūt didžiausią nerimą kelia tai, kad laipsniškas racionalaus mąstymo atsitraukimas atspindi Timothy Snyder perspėjimą apie palaipsnį autoritarizmo įsigalėjimą. Įrodymais grįsto mąstymo išstūmimas vyksta ne dramatiškais atmetimo momentais, o per daugybę mažų nuolaidžiavimų patogumui, grupiniam tapatumui ir psichologiniam komfortui. Tai matome realiuoju laiku, kai pareigūnai ima normalizuoti atsainų elgesį su įslaptinta informacija, o jų rėmėjai yra linkę priimti paaiškinimus, kurie ankstesnėse administracijose būtų buvę sunkiai įsivaizduojami. Racionalaus viešojo diskurso išsaugojimas reikalauja ne tik intelektinio įsipareigojimo, bet ir vis labiau – moralinės drąsos: pasirengimo priešintis kartais sunkiai įveikiamai traukai rinktis emociškai patrauklius naratyvus vietoj sudėtingų ir dažnai nepatogių tiesų.
Objektyvios tiesos gynimas tampa beveik revoliuciniu veiksmu posttiesos pasaulyje, kuriame galingieji pretenduoja į teisę apibrėžti pačią realybę. Humanistinis įsipareigojimas tikrinti teiginius remiantis įrodymais tampa ne vien filosofiniu principu, bet ir išlikimo klausimu. Kaip pažymi Shadia Drury (šiek tiek pakoregavus mano paties formuluotę), autoritarizmo „begėdiškumas didele dalimi kyla iš postmodernaus pasaulio be tiesos. Šis naujas pasaulis skatina [autoritarus] daryti, ką jie nori, ir tai neigti, nesirūpinant melu ar prieštaravimais.“ (Žodį „Trump“ pakeičiau į „autoritarai“.)
Humanistinė tradicija, atmesdama argumentus, grindžiamus vien autoritetu ar tradicija, – nepriklausomai nuo to, ar tai sąmoningai suvokiame, ar ne, – yra tiesioginis iššūkis tokiai manipuliacijai. Ji reikalauja, kad visi teiginiai būtų kritiškai vertinami, nepaisant to, kas juos pateikia. Kai valdžios pareigūnai gali atsainiai pareikšti „aš tiksliai žinau, ką darau“, nors jų veiksmai akivaizdžiai rodo priešingai, mes susiduriame su pačiu reiškiniu, kuriam kritiškai vertinti ir buvo suformuotas humanistinis skepticizmas.
Individuali moralinė atsakomybė sudaro dar vieną svarbų pasipriešinimo autoritarinėms tendencijoms ramstį. „Piliečiai neturėtų paklusti iš anksto“, – perspėja Timothy Snyder. „Didelė dalis fašizmo yra blefas … Esminis dalykas yra individualus sprendimas veikti – kartu su kitais.“ Tai visiškai atitinka vieną pagrindinių sekuliariojo humanizmo vertybių – individualią moralinę atsakomybę.
Fašizmas linkęs ištirpdyti individą kolektyvinėse tapatybėse – rasinėse, nacionalinėse, religinėse. Priešingai, humanizmas teigia, kad etinė atsakomybė glūdi individe – ir būtent ten jai ir vieta. Nuostata, kad kiekvienas žmogus privalo mąstyti kritiškai, privalo naudotis savo protu, o ne aklai pasitikėti autoritetu, smogia pačioms fašizmo ištakoms. Tai ryškiai kontrastuoja su grupinio mąstymo apraiškomis, matomomis pastarųjų politinių skandalų metu, kai valdžios pareigūnai skubiai koreguoja savo pozicijas, kad jos atitiktų vadovybės liniją, užuot savarankiškai vertinę situaciją.
Religiniai atsakai į autoritarizmą, nors kartais ir pasižymi drąsa, dažnai susiduria su vidine įtampa. Hierarchinės struktūros ir polinkis remtis teologiniu autoritetu gali netiesiogiai atkartoti tuos mąstymo modelius, kurie daro visuomenes pažeidžiamas autoritarinių naratyvų atžvilgiu. Priešingai, sekuliariojo humanizmo epistemologinis pagrindas moralinių sprendimų centre iškelia individo racionalias pažintines galias, taip natūraliai stiprindamas atsparumą autoritariniams reikalavimams aklam lojalumui.
Laisvas tyrimas (taip šio žodžio vertimas prastas, org. “Free inquiry”) yra, ko gero, viena veiksmingiausių priemonių prieš fašistines tendencijas, ypač akademinėje aplinkoje. „Liberali universitetinė institucija“, apibūdinama kaip pasižyminti „aistra tiesai, nepakantumu dogmai, atsiribojimu nuo politinių interesų ir tikėjimu įrodymų, logikos ir racionalaus mąstymo svarba“, yra būtent tokio tipo institucija, galinti veikti kaip barjeras fašistiniam mąstymui. Kai universitetai atsisako savo išskirtinio įsipareigojimo nešališkam, nuo emocinių ar politinių spaudimų nepriklausomam tyrimui ir vietoj to ima siekti instrumentinių ideologinių tikslų, jie atsisako svarbios socialinės funkcijos, kurios kitur lengvai atkartoti neįmanoma.
Tai, kas šiuolaikinėse diskusijose apie aukštąjį mokslą vis dar nepakankamai įvertinama, yra tai, kad laisvo tyrimo praktika veikia ne tik kaip abstraktus idealas, bet ir kaip praktinis pasirengimas atsispirti autoritariniams mąstymo modeliams. Intelektinės nuostatos, ugdomos per griežtą akademinę diskusiją – gebėjimas toleruoti neapibrėžtumą, dėmesingumas įrodymams, pasirengimas peržiūrėti išvadas ir intelektinis nuolankumas – tiesiogiai prieštarauja tiems kognityviniams supaprastinimams, kurie daro fašistinį mąstymą patrauklų.
„Kilnių melų“ atmetimas yra dar vienas išskirtinis humanistinis indėlis į pasipriešinimą autoritarizmui. Snyder pažymi, kad blogio banalumas autoritariniuose režimuose pasireiškia žmonių gebėjimu normalizuoti tai, kas nenormalu, ir greitai prisitaikyti prie naujų galios struktūrų – net ir morališkai pasibjaurėtinų. Mūsų nuostata, kad etiškos visuomenės turi būti grindžiamos tiesa, atmeta status quo patrauklumą, net jei tai yra nepatogu.
Kai valdžios institucijos sąmoningai jautrias diskusijas vykdo platformose, sukurtose taip, kad nepaliktų nuolatinio įrašo, o žinutės būtų automatiškai ištrinamos per kelias savaites, įsipareigojimas skaidrumui tampa ne vien abstrakčia vertybe, bet ir konkrečia politine būtinybe. Ten, kur kai kurios religinės sistemos tam tikras „naudingas fikcijas“ laiko būtina socialinės sanglaudos sąlyga, sekuliariaus humanizmo įsipareigojimas intelektiniam sąžiningumui veikia kaip savotiška apsauga nuo saviapgaulės.
Objektyvios tiesos gynimas tampa beveik revoliuciniu veiksmu posttiesos pasaulyje, kuriame galingieji pretenduoja į teisę apibrėžti pačią realybę. Humanistinis įsipareigojimas tikrinti teiginius remiantis įrodymais tampa ne vien filosofiniu principu, bet ir išlikimo klausimu.
Fašistinis laisvės sampratos iškraipymas reikalauja platesnio laisvės suvokimo nei vien suvaržymų nebuvimas. Kaip pastebi Snyder, JAV dešiniųjų politinėje tradicijoje laisvė istoriškai dažnai buvo apibrėžiama negatyviai – kaip laisvė nuo valdžios – ir toks apibrėžimas iš pradžių buvo naudojamas siekiant užkirsti kelią federalinės valdžios įsikišimui prieš vergiją, o vėliau – prieš įvairias diskriminacijos formas. Humanistinė tradicija siūlo alternatyvią laisvės sampratą: ne tik laisvę nuo suvaržymų, bet ir laisvę klestėti, ugdyti savo gebėjimus ir visapusiškai dalyvauti demokratiniame gyvenime.
Atgaivindami pozityvią laisvės sampratą kaip gebėjimą savirealizuotis ir veikti tarpusavio pagalbos pagrindu, humanistai priešinasi libertarinei retorikai, kuri, nepaisant savo pamatinių argumentų prieš valstybės tironiją, kartais tampa vartais į autoritarinę politiką, kai gina tokią laisvės formą, kuri yra atsieta nuo bendrojo gėrio ir tarpusavio atsakomybės. Pakanka pažvelgti, kaip greitai individualios laisvės kalba, susidūrusi su įvairove, virsta reikalavimais kolektyviniam paklusnumui; kaip greitai raginimai mažinti reguliavimą virsta raginimais valstybės intervencijai prieš marginalizuotas grupes; ir kaip lengvai nevaržomų rinkų šlovinimas transformuojasi į autoritarinės ekonomikos politikos palaikymą, kai išryškėja kapitalizmo prieštaros. Šį modelį aiškiai matome ir tada, kai pareigūnai, anksčiau kritikavę valdžios vykdomą sekimą, dabar atsainiai planuoja karines operacijas nesaugiose platformose, pažeisdami tiek saugumo protokolus, tiek dokumentavimo reikalavimus. Toks pokytis atskleidžia ne prieštaravimą, o tęstinumą: selektyvų laisvės taikymą kaip skydą esamoms galios struktūroms, o ne kaip universalią žmogaus orumo vertybę.
Autoritarizmas galiausiai reikalauja priimti orvelišką lygybę, kad 2+2=5. Stanislav Aseyev, remdamasis savo kankinimų patirtimi Rusijos okupuotoje Ukrainoje, pažymi: „Ši lygybė, gerai žinoma po Orwell „1984“, įgyvendinama mūsų akyse. Jei Amerika sugriauna vieną iš savo simbolių, o Rusija tai sveikina per kiekvieną federalinį kanalą, galbūt 2+2 iš tiesų lygu 5.“ Sekuliarusis humanizmas tokią lygybę kategoriškai atmeta. Mūsų metodologija prasideda nuo empirinės tikrovės ir atsisako ją pajungti ideologiniams reikalavimams. Kai pareigūnai teigia „aš tiksliai žinau, ką darau“, tuo pat metu demonstruodami akivaizdų nekompetentingumą, susiduriame būtent su tuo dvikalbės mąstysenos (angl. doublethink) reiškiniu, apie kurį perspėjo George Orwell. Tai nėra vien filosofinė pozicija – tai ir politinė laikysena: atsisakymas dalyvauti kolektyvinėje saviapgaulėje, kurios reikalauja autoritarizmas.
Ar sekuliarusis humanizmas turi kažką unikalaus pasiūlyti kovoje su fašizmu? Be abejo. Mūsų įsipareigojimas įrodymams, o ne dogmai; individualiai moralinei atsakomybei, o ne kolektyviniam paklusnumui; laisvam tyrimui, o ne primestoms „tiesoms“; universaliam žmogaus orumui, o ne gentiniam lojalumui; ir intelektiniam sąžiningumui, o ne „kilniems melams“, suteikia ne tik moralines gaires, bet ir praktinius įrankius pasipriešinti autoritarizmui.
Tai nereiškia, kad reikėtų menkinti sąjungininkų svarbą šioje kovoje – demokratijai reikalingi visi jos gynėjai. Tačiau išskirtinė sekuliariojo humanizmo filosofinė sistema suteikia intelektinį pasipriešinimo pagrindą, kuris nesiremia apeliavimu į dievišką autoritetą ar šventą tradiciją, kad ir kokia forma jie būtų pateikiami.
Kai Snyder perspėja, kad „Trumpas nori būti autoritarinis lyderis … ir jei jūs jį išrenkate, iš esmės sakote: Gerai, autoritarini lyderi, pasakyk man, kaip prisitaikyti’“, jis įvardija būtent tą mąstyseną, kuriai sekuliarusis humanizmas padeda priešintis – mūsų moralinės ir intelektinės autonomijos atsisakymą autoritetų naudai, kai šie žada tikrumą neapibrėžtame pasaulyje.
Humanistinis atsakas turėtų būti toks: mums nereikia prisitaikyti. Mums nereikia paklusti iš anksto. Remdamiesi savo įsipareigojimu įrodymams, racionalumui ir žmogaus orumui, galime tvirtai priešintis autoritarizmo bangai – ne todėl, kad tai įsakytų kokia nors dieviška galia, bet todėl, kad to reikalauja mūsų bendra žmogiškoji prigimtis.
Pasidalink
Autorius - Jonathan Simmons
Šaltiniai
- Timothy Snyder, “How Americans Might Adapt to Fascism under Trump.” Vanity Fair, September 17, 2024.
- Shadia B. Drury, “The American Presidency and the Ring of Gyges.” Free Inquiry vol. 45, no. 2 (February/March 2025).
- Timothy Snyder, “How to Stop Fascism (Updated): Five Lessons of the Nazi Takeover.” Substack, July 5, 2024.
- Bret Stephens, “When Did the Academy Become Illiberal?” Free Inquiry vol. 45, no. 3 (April/May 2025).
- Timothy Snyder, “What Does It Mean That Donald Trump Is a Fascist?” The New Yorker, November 8, 2024.
