Viačeslavas Rubskis - saviplagiato virtuozas, psichologijos mokslo griovėjas ir religinis apologetas po mokslininko kauke

PSICHOLOGINĖS MOTYVACIJOS PROBLEMA, SUSIJUSI SU MATERIALISTINĖS PASAULĖŽIŪROS EKSTERNALIZAVIMU

Straipsnyje nagrinėjamos aktualios materialistinės pasaulėžiūros pristatymo, sklaidos ir populiarinimo problemos. Visų pirma įvardijamos kelios vidinės problemos, susijusios su eksternalizacija: 1) subjekto motyvacijos pagrindai ir 2) psichologinis pasiaukojimo ir pastangų, reikalingų savo pasaulėžiūrai propaguoti, būtinumo ar tikslingumo pagrindimas. Nustatyta, kad materialios visatos kontekste uždavinys perkelti neuronų tinklo reakcijų rinkinį iš vienos kaukolės į kitą negali turėti esminės reikšmės. Dėl „tinkamo“ ir „teisingo“ kategorijų nebuvimo materialistinėje ontologijoje motyvacijos klausimas tampa neišsprendžiamas filosofiniame diskurse ir problemiškas psichologinių tyrimų srityje. Praktikoje šiuos filosofinius sunkumus kompensuoja socialinės-psichologinės priežastys, dėl kurių žmogus eksternalizuoja savo pasaulėžiūrą.

Problemos apibūdinimas. Ateizmas yra ne mažiau religinio požiūrio į tikrovę modelis, kuris ypač akivaizdus, kai jo pasaulėžiūrinės nuostatos eksternalizuojamos. Ukrainoje nuo 2013 m. vasario mėn. leidžiamas specializuotas ateistinis žurnalas “Rozum”. Tais pačiais metais buvo paskelbtas Ukrainos ateistų manifestas, pristatytas Kijeve vykusioje apskritojo stalo diskusijoje apie klerikalizmo problemą ir jos sprendimo būdus. Taip pat veikia Ukrainos ateistų interneto svetainė (http://opium.at.ua), kurios pirmasis principas – skleisti materialistinę pasaulėžiūrą.

Naujausių mokslinių tyrimų ir publikacijų analizė. Dvidešimt pirmajame amžiuje atsirado nauja protingų ir populiarių materialistinės pasaulėžiūros skelbėjų plejada, tarp jų: C. Hitchensas, R. Dawkinsas, L. Kraussas, D. Tysonas, D. Dennettas, S. Harrisas, S. Blackmore’as, D. Swaabas ir kiti. Tarp Ukrainos ir Rusijos mokslininkų yra tokių žymių biologų, kaip: S. Drobyševskis, O. Markovas, O. Pančinas, S. Saveljevas, filosofas E. Dulumanas ir kt. Daugelis jų knygų tapo bestseleriais, o jų įtaka masėms tokia pastebima, kad klausimas apie šių mokslininkų pasaulėžiūros eksternalizacijos filosofinius pagrindus turi galimybę tapti pasaulėžiūros struktūrų analizės apskritai dalimi. Vulgaraus, dialektinio ar postmodernaus materializmo siūloma mąstymo paradigma paneigia daugelį mitologijų, kuriomis gyveno ir tebegyvena didžioji žmonijos dalis. Kartu šio eliminavimo radikalumas nepalieka vietos tiesos sakymo modeliui. 

Konkrečiausiai pagrindinė pasaulėžiūra pasireiškia, kai ji įvedama į konkurencinę aplinką. Tai paprastai siejama su vienu iš pasaulėžiūros imperatyvų apie jos privalomą ar pageidautiną sklaidą visuomenėje. Analizuojant motyvacijos skleisti savo įsitikinimus komponentus iš poliariškiausių pozicijų – ateizmo ir teizmo, atskleidžiamos iki šiol neatskleistos filosofinės problemos. 

Tyrimo tikslas – nustatyti ir pagrįsti pagrindines psichologines pasaulėžiūrinių pozicijų eksternalizacijos problemas materialistinėje antropologijoje. Šiam tikslui pasiekti reikia išspręsti šiuos uždavinius: apsibrėžti materialistinio ir religinio pasaulėžiūros tipus jų eksternalizacijos užduotyje; atsekti šio proceso konvergencijos ir divergencijos aspektus; nustatyti pasaulėžiūros identifikavimo ir eksternalizacijos dalykinį lauką ir problemas materialios visatos kontekste. 

Tyrimo metodologija – semiotinio tikrovės modeliavimo, socialinio konstruktyvizmo, fizinės antropologinės redukcijos idėjų ir priešingų šiuolaikinių epistemologijos ir egzistencinės fenomenologijos tyrimų principų sugretinimas. 

Išdėstytos metodologinės prielaidos lėmė šias prieigas: sisteminę, dialektinę, lyginamąją ir aprašomąją. Sisteminė prieiga leido pasirinktą tyrimo objektą nagrinėti apibendrintu pavidalu kaip vientisą struktūrą, nustatyti ir analizuoti pagrindinius pasaulėžiūros parametrus, išryškinti jų modifikavimo specifiką susidūrimo ir koreliacijos akte. Tyrimas taip pat remiasi priešingų idealistinės ir materialistinės sąmonės nuostatų principų dialektiniu derinimu, jų vidine tarpusavio įtaka. Komparatyvistinis požiūris leido atlikti pasaulėžiūros tezių ir argumentų koreliacijos eksplikacijos režimu lyginamąją analizę. Deskriptyvinės analizės metodu aprašyti filosofiniai apmąstymai apie postmetafizinio diskurso ir pasaulėžiūrinių aksiomų koreliaciją. 

Pagrindinės medžiagos santrauka. Materialistinės pasaulėžiūros tipai susidaro tokį pasaulio vaizdą, kad jiems trūksta metafizinės motyvacijos eikvoti laiką ir pastangas ateizmo tiesai įteigti kitų žmonių neuronų tinkle. Jei mąstymo sfera yra evoliucinė išlikimo priemonė, tai, susilpnėjus šiai užduočiai, atrodo, kad mąstymo vaidmuo yra daugybė kaukolių su neramiais P. Sloterdijko „mikrosferų burbulais“ [7, p. 88]. Jei iš tiesų gyvename laisvos valios iliuzijoje ir sąmonės epifenomene, tuomet nėra prasmės įrodinėti tai kieno nors kito smegenimis. 

Materialistinis pasaulio paveikslas modernybės kontekste nereikalauja tikėjimo ar netikėjimo tiesos kaip išsigelbėjimo, kaip tai pateikiama religiniame mąstymo matmenyje. Jei žmogui patogiau gyventi vienoje ar kitoje iliuzijoje, tai komfortas ir patogumas patys savaime gali būti gyvenimo kokybės suvokimo kriterijai. Tai, kad materialus pasaulis nėra persmelktas Dievo, negali turėti pranašumo egzistencijos reiškinių subjektui, nes individualių patirčių visuma bet kuriame pasaulio paveiksle iš esmės yra būtent afektinė, susijusi su liūdnai pagarsėjusiu „kaip yra iš tikrųjų“. 

Tačiau daugelio mokslininkų materialistų pagrindinė motyvacija yra švietėjiškas impulsas, kurio ideologinė šerdis – gelbstintis Dievo ir metafizikos neigimas. Pasak A. S. Vetušinskio, „antiteocentrizmas, kaip pagrindinis šiuolaikinio obskurantizmo bruožas, yra pagrindinis šiuolaikinio materializmo bruožas, dėl kurio šiuolaikiniai materialistai, be kita ko, priešinasi ankstesnio materialistinio projekto atstovams“ [4, p. 29]. Tam tikru mastu pragmatinė filosofija gali remtis senąja „protingo egoizmo“ sąvoka. Tikimybė, kad įsipareigojimas skleisti materializmą kaip bendrąjį gėrį atneš apčiuopiamos naudos visuomenei, nutraukus santykius su religija, yra nedidelė. Dažniausiai savanoris agitatorius gauna tik psichologinį pasitenkinimą dėl socialinio rezonanso ar kitokios pasaulėžiūros slopinimo. Ir viena, ir kita yra saugumo troškimo forma arba išstumtos agresijos modusas. 

Nemetafizinė visatos analizė turi pagrindo plėsti savo pasaulėžiūrą tik empirinėse srityse: fizikoje, chemijoje ir psichologijoje. Jei atmestume grynai bihevioristinį J. Watsono ir B. Skinnerio požiūrį bei I. M. Sečenovo, V. M. Bechterevo ir kitų refleksologiją, kaip pasaulėžiūros eksternalizavimo pagrindui nelieka nieko kito, kaip tik išplėsta aktyviosios ksenofobijos samprata: noras sukurti svetimą pasaulį iš kitokių požiūrių į pasaulį, žmogų ir Dievą. Tačiau šis pagrindas niveliuoja skelbiamos pasaulėžiūros turinį. Taigi nuoseklus materializmo pranašas savo elgesį gali paaiškinti tik diskurse, kuris netenka pačių pasaulėžiūrinių tezių semantinio krūvio. Jei skelbti savo savimonės socialinius parametrus motyvuojama pasisavinant kitų pasaulį, pajungiant juos šiems parametrams, tai argi nesvarbu, ką žmogus skelbia, jei tai nesąmoningos ksenofobijos apraiška ar bendraminčių troškimas kaip patogios socialinės erdvės sąlyga? Abu variantai iš esmės yra tas pats poreikis socializuoti savo pasaulėžiūrą kaip jos įtvirtinimo metodą.

Objektyvios pasaulėžiūros eksternalizacijos prasmės paieškos reiškia, kad nėra konstruktyvių metodų, kurie galimi tik metafizinėje analizės superpozicijoje, kurios mes neturime. Pavyzdžiui, vieni žmonės mieliau geria alų ir gadina žmonėms nuotaiką, o kiti mieliau gelbsti kates ir žmoniją. Jų subjektyvus pirmenybės objekto pasirinkimo pobūdis yra toks pat. Tačiau kasdienis materializmas nėra pakankamai ciniškas (akademiškas), kad leistų sau suvokti, jog nei atsidavimas mokslui, nei atsidavimas tiesai iš esmės nesiskiria nuo kitų savęs patenkinimo būdų. Kasdienės introspekcijos lygmeniu kasdienis materializmas tabuizuoja savo psichinių patirčių ribų naikinimą mokslų duomenimis, o tai veda prie prasmės ir motyvacijos problemos sprendimo susiaurinimo. Priešingu atveju prasmių gradaciją psichinių preferencijų sferoje išlygintų jų lygybė biocheminiu lygmeniu. 

Psichologija, siekdama moksliškai tyrinėti žmogų, yra priversta nepaisyti biologijos mokslinių parametrų ir savo pačios psichofiziologijos bei refleksologijos duomenų. Pradiniai biologijos postulatai nedaro esminio skirtumo tarp džiaugsmo, skausmo, pavydo ir užuojautos išgyvenimo mechanizmų. Evoliucinės biologijos lygmeniu visos žmogaus būsenos neturi aksiologinės gradacijos. Psichiniai veiksmai ir reiškiniai iš esmės yra fizikinių ir cheminių reakcijų rinkinys. Su tuo sutinkant, šiuolaikinės psichologijos pagrindinė srovė, kalbėdama apie psichines būsenas, ignoruoja šiuos tyrimų parametrus. Tai būtina norint sukurti savo ribotą tyrimo lauką. 

Psichologas terapeutas remiasi nemoksline prielaida, kad materialiame psichofiziniame pasaulyje egzistuoja „kilnusis“ ir „nusikaltėlis“, „gėris“ ir „blogis“. Ir tik tada psichologas pasirodo kaip mokslinis ekspertas, veikiantis savo pasaulyje, kuris gali turėti įrankių, leidžiančių išmatuoti ne tik malonumo ir mirties principus. Natūralistinės epistemologijos požiūriu tai yra prielaida, panaši į sporto ar kompiuterinių žaidimų konvenciją. Kitaip tariant, įvedami tie sąlyginiai įvykių suvokimo parametrai, kurie suteikia turtingą patirčių pasaulį, jų dramatizmą ir vertybinę gradaciją. 

Taigi pagrindinės šiuolaikinės psichologijos kryptys (ypač humanistinė ir geštalto psichologija) moralinius dėsnius įrašo į egzistencijos bedugnę, kad suteiktų sau pagrindinę prielaidą, suteikiančią prasmę ir reikšmę psichologo veiklai šiame pasaulyje. Egzistencinės filosofijos ir panašios krypties psichologijoje (R. May, C. Rogersas, J. Buchenthalis ir kt.) požiūriu, toks egzistencijos ir jos cheminio bei fizikinio pjūvio antropomorfizavimas yra pabėgimas nuo visos egzistencijos chaotiškumo ir beprasmybės bei jos žmogiškojo moduso, gebančio ją pažinti. 

Griežtai materialistinėje antropologijoje intencionalumas turi lingvistinę prigimtį ir gali būti priskiriamas tiek negyviems, tiek gyviems objektams (D. Dennettas). Be to, anot gamtamokslininkų, „tarp vidinio žmogaus pasaulio ir materialaus pasaulio tikrovėje nėra jokio skirtumo. Skirtumas tarp jų yra mūsų smegenų sukurta iliuzija… Slėpdamos nuo mūsų visas nesąmoningas išvadas, prie kurių prieina, mūsų smegenys sukuria tiesioginio kontakto su materialiu pasauliu iliuziją“ [8, p. 37]. 

Taigi psichologija, kaip mokslas, įmanoma tik su metafizine „gėrio“ ir „blogio“ kategorijų prielaida. Priešingu atveju jos raidos kelias negali eiti toliau nei I. P. Pavlovo, I. M. Sečenovo ar V. M. Bechterevo fiziologija ir refleksologija. Toks tyrimų pjūvis neturi priemonių fiksuoti žmogaus anapus jo refleksų ir funkcinių sistemų, jų jam ir nereikia. 

Tačiau jei leisime sau peržengti psichologinį paaiškinamumo principą, tuomet materializmo didaktikas neturės kitos motyvacijos, kaip tik religinę.

Jei eliminuosime visas metafizines prielaidas individo pasaulėžiūrai analizuoti, filosofinis pasaulio suvokimas griežtojo materializmo rėmuose gali būti priskirtas tik prie intelektinės masturbacijos ar priklausomybės. Jos pragmatiniai privalumai negali pateisinti filosofo ir mąstytojo smegenyse realizuojamo malonumo, aistros ir visų patirties atspalvių. Tai ištisas abstrakcijų ir projekcijų pasaulis, apie kurį galima diskutuoti valandų valandas, rašyti knygas ir straipsnius, jam galima skirti didžiąją dalį savo energijos arba visą gyvenimą. Senovės Epikūras filosofijos prasmę kildino iš malonumo, o ne iš kokios nors kitos naudos. Jam kalbos ir apmąstymai yra tai, kas veda žmogų į laimę. Jis taip pat išjuokė Demokritą už tai, kad šis savo gyvenimą paskyrė filosofijai kaip mokslui, o ne filosofijai kaip laimės generatoriui. 

Jei nesutinkame su rafinuotu Epikūro hedonizmu ir pasirenkame aukštesnę motyvaciją, pavyzdžiui, „pašaukimą“ ar „visuomenės gerovę“, tuomet mokslininkams, filosofams ar mąstytojams nuoseklus materializmas nepalieka jokios aksiologinės erdvės, kuri leistų jiems teikti pirmenybę savo darbui, o ne kitiems gyvenimo būdams. Materialistinėje plotmėje, kaip Nobelio premijos kalboje sakė prancūzų biochemikas ir mikrobiologas Jacques’as Monod, žmogus yra visiškas visatos atsitiktinumas, „jis yra vienas abejingoje visatos gelmėje… Žmogus galiausiai suvokia savo vienatvę abejingoje visatos begalybėje, iš kurios jis atsirado atsitiktinai“. [2, р. 94]. „Gamta neturi jokio ketinimo ar tikslo“ [3, p. 663], prie kurio reikėtų taikytis ar kurį reikėtų ginti, – pabrėžė J. Monod. 

Nėra jokio žmogiškojo standarto, kuriuo būtų galima vadovautis. Šiuolaikinis anglų fizikas Polas Deivisas (Paul Davies) apie tai rašo beveik tais pačiais žodžiais kaip ir J. Mono: „Visata nėra nėščia gyvybe, o biosfera nėra nėščia žmogumi… Žmogus dabar žino, kad jis yra vienas visatos platybėse, iš kurių atsirado tik atsitiktinai. Jo likimas niekur neužrašytas, kaip ir jo pareiga“ [1, p. 25]. R. Dawkinsas taip mąsto apie prasmės erdvę: „Visatoje nėra nei tikslo, nei prasmės, nei plano, nei gėrio ar blogio. Nieko, išskyrus aklą, negailestingą abejingumą“ [5, p. 314]. 

Šiame kontekste kaukolės „A“ neuroninių tinklų reakcijų kombinacijos perkėlimas ar neperkėlimas į kaukoles „B“ ir „C“ sub specie aeternitatis arba astronomijos požiūriu neturi esminės reikšmės. 

Kiekvienas puodas verda savaip, o jame vyksta tam tikros cheminės reakcijos; molekuliniu požiūriu jis yra visiškai unikalus, tačiau ontologiškai jis yra visiškai vienodas. Jei nėra nuo smegenų procesų nepriklausomo sprendimo (Dievo), tai filosofijos užsiėmimas yra toks pat procesas, kaip ir kitų rūšių pažintinės priklausomybės ar pramogos. Tarkime, šią išvadą galime metaforiškai palyginti taip: virduliai švilpia, vienas švilia taip, kitas – kitaip, bet nė viena pora nėra geresnė ar blogesnė. Toks yra materializmo filosofinio mąstymo statusas, jei jis nėra mitologizuotas. M. M. Rostova apie tai rašo taip: „Dievo nebuvimas verčia suabejoti antropologinio reiškinio galimybe. Dievas kaip transcendencija yra gamtinio determinizmo „išsikišimas“, pasaulio spragos, kurioje gali atsirasti subjektyvumas, ženklas. Be šios spragos žmogus virsta esamo pasaulio elementu“ [6, p. 239]. Todėl jo pasaulėžiūros eksternalizacijos motyvų klausimas lieka atviras. 

Atsižvelgiant į tiesos kaip psichinio poreikio parametrus paaiškėja, kad bendrosios žmogaus sąmonės pažintinės nuostatos orientuotos į tai, kad išgirsta tiesa sutaptų su tam tikru jausmų rinkiniu. Tai pirmiausia yra euristinis mąstymo horizonto praplėtimas, „Aha efektas“ (W. Köhleris), gelmės ir išminties pojūtis. Šių afektų patyrimą subjektas pažįsta kaip tiesos savybę. Religinėje pasaulėžiūroje šis afektas dažnai susilieja su vidine intencija sakralizuoti ir dogmatizuoti tiesą. 

Išvados. Pagrindinės psichologinės materialistinės pasaulėžiūros eksternalizacijos problemos apibūdina tikrąją materialistinio pasaulio modelio struktūrą. Eksternalizacijos procesas atskleidžia daugybę vidinių problemų, būtent: 1) subjekto motyvacijos pagrindus ir 2) filosofinį pasiaukojimo ir pastangų, kurių reikia savo pasaulėžiūrai propaguoti, poreikio ar tikslingumo pagrindimą. Materialios visatos kontekste skirtingų žmogaus smegenų egzempliorių neuroninių tinklų reakcijų derinio perkėlimas negali būti imperatyvas. Probleminis pasaulėžiūros eksternalizacijos laukas materialios visatos kontekste kyla dėl to, kad materialistinėje ontologijoje nėra „tinkamo“ kategorijos, todėl šis klausimas tampa neišsprendžiamas. Praktiškai šias filosofines problemas kompensuoja sociopsichologinės pasaulėžiūros eksternalizacijos priežastys. 

Mokslinių tyrimų perspektyvos. Analizuojama tema turi plačias mokslinių tyrimų perspektyvas. Toks reiškinys kaip kokybinis pasaulėžiūros atskleidimas ar psichologinių asociacijų veiksmingumas teorinėse pasaulėžiūrose turi nemažą potencialą atskleidžiant tiek egzistencinę individo sąmonės struktūrą, tiek jų dialogą. Intersubjektyvių ženklų įtraukimo į „pasaulėžiūros“ kategoriją ir jos, kaip kultūrinių memų ir nuorodų socialinio darinio, tyrimo aktualumas taip pat gali papildyti ir praplėsti šią tyrimų sritį.